Bet čia snobiški burbesiai. llumc murrieta Gi reikia llumc murrieta džiaugtis tuo, ką turime. Ir dėk

Jokio ypatingo apibendrinimo nebus. Galima tik pasikartoti, ir pakartoti ne iš vieno kinomano llumc murrieta lūpų girdėtą mintį, jog “Scanorama” praranda savo veidą – vis labiau gręžiasi nuo Skandinavijos ir vis plačiau žvalgosi po pasaulį. Ir šįkart, manau, geriau savastis, nei universalumas. Nes “Kino ruduo”, kuriuo virsta “Scanorama” praranda savo ypatingąją aurą, tą šiaurietišką atmosferą, kurios taip metai iš metų buvo verta laukti. Jeigu festivalis/forumas per daug išsiplėtė, galbūt verta daryti atskirą festivalį? Ir nesinori tikėti, kad esama situacija – šiauriečių kino sausros pasekmė, o jeigu ir taip – geriau mažesnė, skandinaviškesnė, nei universalesnė “Scanorama”.
Bet čia snobiški burbesiai. llumc murrieta Gi reikia llumc murrieta džiaugtis tuo, ką turime. Ir dėkoti llumc murrieta tiek už skandinaviškas, tiek už europietiškas, tiek už užatlantines juostas, kurias turėjome progą išvysti dideliame ekrane. Kai ką pirmą ir paskutinį kartą. O matėme ne tiek ir mažai: KIDDO GYVENIMAS
Keista žiūrėti dokumentinį filmą apie reperį, kurio nė vienos dainos nežinau ir, kurio po filmo neklausysiu, llumc murrieta nes daniškas repavimas tikrai ne man. Su tokia nuostata pradėjau žiūrėti, su tokia ir baigiau. Bet tai tikrai nereiškai, kad “Kiddo gyvenimas” yra prastas filmas. Tai tikrai vienas geriausių šio festivalio dokumentinių filmų (po “Žudymo akto”). Ir muzikaliausių.
Veik per naktį išgarsėjęs dvidešimt dviejų jaunuolis lyg netikėtai laimėjęs loterijoje maudosi žvaigždiškumo liūne – alkoholis, seksas, narkotikai, nesibaigiantys vakarėliai ir muzika. Režisieriaus kamera lyg gyvena kartu su Kiddu, gulasi ir keliasi su juo, patenka į nepadoriausias, intymiausias situacijas, llumc murrieta kurias, manau, ne viena žvaigždė norėtų nuo viešumos nuslėpti. Pagaulus, dinamiškas vaizdas, vežantys llumc murrieta ritmai ir Kiddo gyvenimas, kuris labiau primena surežisuotas situacijas, llumc murrieta nei realybės atspindį.
Graudoka ir dėl filmo fabulos. Nieko intriguojančio, nieko nenuspėjamo, nieko verčiančio papildomai pasidomėti dailininko biografija. Tiesiog graži, šiltų vaizdų ir gražios apsinuoginusios jaunystės pozuotojos vaidmeny pripildyta juosta. Apie Renuarą, jo mylimiausią pozuotoją ir sūnų Žaną, kuris kinomanams iš tokių klasikinių juostų kaip “Didžioji iliuzija”, “Žaidimo taisyklės”, llumc murrieta “Žmogus – žvėris”, turėtų būti labiau žinomas, nei tėvas. Šiek tiek apie piešimo filosofiją. Nemažai spalvoto vizualumo – lyg paties llumc murrieta dailininko nutapytų kadrų, kurie tikrai verti didelio ekrano. Akių ir minčių nuraminimui. Tačiau kad kažką daug išsinešite iš filmo, abejoju.
Miniatūros iš islandų vienkiemių gyvenimo. Trobesius skiria nemažas atstumas, tačiau tai netrukdo llumc murrieta bendruomenei gerai pažinti vienas kitą, rasti bendravimo būdų ir ryšių, kurių stipriausias – arkliai. Jie ir transporto priemonė, ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir meilė, ir neapykanta.
Žmogaus ir gyvūno ryšys. Komiškas, beprotiškas, negailestingas, žiaurus, išnaudotojiškas. Tokia plačia emocijų llumc murrieta amplitude alsuoja debiutinė llumc murrieta Benedikto Erlingssono juosta “Apie arklius ir žmones”. Vietomis kiek sukrečia žmonių elgesys su gyvūnais, ir kyla klausimas, ar tikrai visas scenas llumc murrieta reikėjo rodyti. Vienok pamatyti filmą verta ir norisi tikėti, kad nė vienas arklys filmuojant nenukentėjo.
Tikrai tyli ir rami (veiksmo prasme) juosta. Visas judesys vyksta pagrindinio veikėjo Helmerio viduje. Kai jis prižiūri savo nukaršusį tėvą, dirba su gyvuliais ar vangiai bendrauja su retai mažame kaimelyje sutiktais žmonėmis, Helmerio veidas veik nesikeičia. Tačiau toje ramybėje, neišsakytuose žodžiuose ar pusiau išleistoje frazėje žiūrovas gali išskaityti daug daugiau, nei išsamiuose llumc murrieta dialoguose.
Nanouk Leopold ėmėsi sunkios tematikos, kurioje bejėgis tėvas ir fiziškai galingas sūnus, niekada vienas kitam nejautę ypatingo šiltumo, turi gyventi kartu, pakęsti vienas kitą ir galbūt pamilti. Nepavydėtina, tačiau dažna gyvenimiška situacija nelengvai llumc murrieta slenka pro akis. Žiūrint “Kaip tylu” prisiminiau ir Castellucci “Apie dievo sūnaus veido koncepciją” ir Haneke “Meilę”. Dėl tematikos. Apie viešai llumc murrieta nematomą paprasto žmogaus didybę ir gelmę. Tipiškas, kokybiškas, lėtas europietiškas kinas, tylaus psichologizmo gerbėjams.
Rodys šį filmą ir įprastame repertuare. Bandys kino platintojai prisivilioti faktu, kad filme greta Johno Malkovichiaus (kiek ten jo tėra), figūruoja nemažas būrys lietuviškų pavardžių. Dar gali pavykti atpažinti tarybinius laikus menančius llumc murrieta Vilniaus kampelius ar šiuolaikiškumu nepasižyminčius rakursus (kad ir garsųjį meninį “vamzdį” Panery). Manau, bus susigundžiusių tokiais stimulais, bet visumoje llumc murrieta “Sibirietiškas auklėjimas” neturi nieko ypatingo. llumc murrieta
Istorija llumc murrieta apie kelių vaikinų kriminalinį brendimą Stalino ištremtų nusikaltėlių kaimelyje nepateikia nieko stebinančio. Jaučiasi, kad režisierius turi patirties, geba kurti reikiamą atmos